Ne visada garsiai. Dažniau – tyliai, vienumoje. Ieškome vietos, kur galėtume nusiimti savo apsauginius šarvus. Kur galėtume tiesiog pabūti – be įrodinėjimo, be skubos..

Gal jauti, kad pavargai ne tik kūnu, bet ir siela? Gal viduje kažko ilgiesi – artumo, tylesnio gyvenimo, tikro ryšio su savimi?

Kartais reikia visai nedaug: tik saugios erdvės, kur gali būti netobulas, tylus, pažeidžiamas. Kur jautrumas – ne trūkumas, o tiltas į tave patį.

Aš esu čia tam, kad kartu eitume tuo tiltu. Lėtai, su pagarba. Kad atrastum savo vidinę šilumą ir tylą. Čia tau saugu.

Jei jauti, kad tau norisi susitikti – aš laukiu. Tikro, jautraus pokalbio, kuriame galima niekur neskubėti. Kur pirmiausia klausoma širdies, o ne to, kas „reikia”.

Čia gali atsikvėpti. Ir būti. Tiesiog būti.